Spausdinti

Alovė yra įsikūrusi apie 9 km į pietryčius nuo Alytaus, šalia Alovės ežero, iš kurio išteka dešinysis Nemuno intakas-Alovės upelis. Miestelio vardas amžių bėgyje daug kartų keitėsi: 1692 m. jis buvo vadinama Holawa, 19 a. pr. Olawa, 1694-1914 m. Aleksandrava, 1911-1917 m. Alavė, nuo 1920 m. iki šiol Alovė. Alovė nuo 19 a. antros  pusės iki 20 a. pirmosios pusės buvo valsčiaus, vėliau apylinkės, šiuo metu - seniūnijos centras. Alovėje ir jos apylinkėse gyventa nuo seno. Tai liudija iki mūsų dienų išlikę pilkapiai ir senkapiai. 1888-1889 m. E.Volteris tyrinėjo Alovės ir Slabadėlės griautinius kapinynus, pastarasis datuojamas 4-uoju amžiumi, o Alovės 12-13  a. Archeologinių tyrimų metu iškasta 150 kapų su vertingais to meto radiniais. 6-18 a. Alovė buvo karaliaus stalo Alytaus ekonomijos valda - čia valdovui buvo auginami žirgai. O visai greta Alovės, Poteronių kaime, dunkso piliakalnis. Vietinių gyventojų Milžinų kalnu vadinamas. Iš pietų ir vakarų jį juosia Alovės upė. Pasakojama, kad piliakalnyje vaidendavosi: vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, ji kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo ligi gaidžiams pragystant, vėliau pranykdavo.
1850 m. dabartinės Alovės valdas sudarė bažnytkaimis, 4 dvarai ir 7 kaimai. Vienas palivarkas pradėtas vadinti Baltąja Alove, o kitą dėl jame esančio raudonų plytų svirno raudonąja Alove.1863 m. sukilime dalyvavo ir aktyviai jį rėmė Alovės ir aplinkinių dvarų savininkai. Čia miškuose slapstėsi sukilėlių būriai. Baltosios Alovės dvare buvo  pastatytos medinės kareivinės, kuriose įsikūrė caro kazokų daliniai, nuo kurių kentėjo  aloviškiai. Carinei valdžiai nuslopinus sukilimą, nemaža dvarininkų ir gyventojų buvo suimti ir ištremti. Raudonosios Alovės  savininkas Ratautas pardavė savo dvarą Aleksandui Maniuchinui ir Alovė iki 1915 m. buvo vadinama naujojo savininko vardu Aleksandrava.
Manoma, kad Alovėje bažnyčia jau buvo  1697 m., tačiau 18 a. vizitacijos aktuose ji neminima. 1797 m. buvo pastatyta koplyčia. 1802 m. vietos dvarinko rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatyta medinė bažnyčia.
Šiandieninė Alovės bažnyčia turi klasicizmo ir baroko bruožų. ji stačiakampio plano, su trisiene apside, 4 kolonų portiku, zakristija, trikampiu frontonu ir kryžiumi ant stogo. Vidų į 3 navas dalija briaunuotos kolonos. Vidinės navos skliautas cilindrinis. Šalia bažnyčios stovi medinė varpinė.
Alovė istorinio herbo niekada neturėjo. Lietuvos heraldikos komisija kartu su seniūnijos ir bendruomenės atstovais svarstė naujo herbo simbolius. Buvo nuspręsta herbe pavaizduoti visoje šalyje žinomus Alovės pinigų lobius, upę  ir Švenčiausios trejybės bažnyčią. Herbo skyde pavaizduota sidabrinė juostelė simbolizuoja upę, kuri reiškia atsinaujinimą, laiko tėkmę.
Mėlyna spalva herbe - ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo, sąžiningumo ir dangaus išraiška. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą,  ir meilę. Alovės  herbo etaloną parengė dailininkas Rolandas Rimkūnas.
2004 m. Suburta Alovės  bendruomenės visuomeninė organizacija „Susiedai".
„Susiedai" puoselėja senąsias savo krašto tradicijas ir amatus. Švenčių metu geriausios bendruomenės gaspadinės  ir gaspadoriai moko jaunimą duonos, pyragų, bandų kepimo, žvakių liejimo paslapčių.
Šiandien Alovėje yra pagrindinė mokykla.

Informacija panaudota iš:
www.arsa.lt
Lankstinukas Alovė, 2008.

į viršų

atgal