Spausdinti

Pirmą kartą Butrimonys rašytiniuose šaltiniuose paminėti gan vėlai - 1699 metais, tačiau jau 1720 metais jie vadinami miesteliu, įsikūrusiu svarbių kelių iš Vilniaus į Alytų ir Punią sankryžoje. Kelių sankirtoje susiformavusi aikštė tapo ir turgaus vieta, apie kurią prekybininkams ir amatininkams buvo išdalinti sklypai. Trikampė aikštė sąlygojo ir radialinį miestelio užstatymą. Amžių bėgyje Butrimonių miestelį ne kartą niokojo ugnis, tačiau iki šių dienų jis išliko jaukiu, turinčiu urbanistinę vertę miesteliu. Butrimonyse yra išlikusi XVII amžiuje susiformavusi vienintelė Lietuvoje trikampės formos aikštė. Aikštės planas ir centrinės Butrimonių dalies gatvių tinklas yra paskelbtas Lietuvos urbanistikos paminklu.
Yra labai graži legenda pasakojanti apie mietelio pavadinimo atsiradimą. Pasakojama, kad labai seniai, seniai apsigyveno tose vietose prekybininkas vardu Butrimas. Pasistatė gražius namus kelių sankryžoje (ir šiandien iš čia keliai veda į  Punią, Stakliškes, Onuškį, Pivašiūnus ir Alytų.) ir pradėjo verstis įvairia prekyba. Daugelis pastebėjo, jog jis apsigyveno ne tik gražioje, bet ir labai naudingoje verslui vietoje - daug pravažiuojančių pirkėjų. Butrimo pavyzdžiu pasekė ir jie - taip įsikūrė miestelis, kurį pavadino pirmojo gyventojo vardu.  Kaip ten buvo ištiktųjų jau sunku pasakyti, tačiau legendoje yra ir tiesos nes Butrimonių vardas kildinamas iš pavardės Butrimonis daugiskaitos. Istorinio herbo miestelis neturėjo, tad svarstant naujo herbo idėjas, nutarta herbe atvaizduoti miestelio aikštę. Ji rodo unikalų urbanistikos paminklą, bei miestelio atsiradimo aplinkybes.Butrimonių herbas patvirtintas Lietuvos Prezidento 2001 m. rugpjūčio 22 d.
Nuo Punios pusės važiuojant į Butrimonis, nepasiekus miestelio, kai horizonte gražiai išryškės bažnyčios kontūrai, dešinėje pasimatys senosios žydų kapinaitės. Vos pasiekus miestelį, kairėje stovi Švenčiausiojo Išganytojo bažnyčia. Jos statybos darbai buvo prasidėti 1906 metais, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas bažnyčios statybos pabaigą nukėlė tolimesniems laikams ir jie buvo baigti  1926 m. Vietoje dviejų sumanytų jos bokštų iškilo tik vienas. Šiandien joje yra vertingų XIX a. pirmos pusės tapybos ir liaudies dailės darbų.
Visai greta bažnytėlės yra ir miestelio trikampę aikštė su paminkliniu akmeniu. Jos pakraščiuose stovi seni mūro nameliai. Kiek pasivaikščiojus po miestelio aikštę, galima nueiti pasižiūrėti ir  vidurinės mokyklos, kuri 2008 m. šventė garbingą 145 - erių metų jubiliejų. Po to sukti keliu link Stakliškių, už keleto kilometrų galima rasti gerulių piliakalnį. Piliakalnis nėra labai aukštas, bet aikštelė yra ovali ir gan didelė -  maždaug 45 m ilgio ir 21 m pločio. Vietiniai gyventojai kadais šį piliakalnį Zamkumi vadino. Jei neesate piliakalnių mėgėjai, galite iš Butrimonių tiesiai važiuoti į Raižius. Šis kaimas tituluojamas totorių sostine. Pirmieji totoriai Lietuvoje apsigyveno dar kunigaikščio Gedimino laikais. Kai po Aukso ordos mūšių su Lietuva jie buvo paimti į nelaisvę. Po derybų ir sutarčių pasirašymo šie tapo sąjungininkais ir čia pasiliko gyventi. Pradėjus Lietuvą valdyti Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris žinojo totorius kaip gerus ir ištikimus karius - juos viliojo atvykti su šeimomis, žadėdamas žemes ir privilegijas. Atvykėlius daugiausia ir apgyvendino Butrimonių apylinkėse. Raižiuose jie pasistatė mečetę, dabartinė mečetė pastatyta 1899 m. Sovietmečiu tai buvo vienintelė veikusi mečetė Lietuvoje. Šiandien totorių bendruomenė ypač garsėja šimtalapių pyragų kepimu., garsių visoje Lietuvoje.
Butimonyse arba jų apylinkėse gimė ne mažai žymių žmonių. Neteisinga būtų ką nors iš jų išskirti, tačiau vieną norėtųsi paminėti. Tai savo laiku buvęs geriausias Renesanso laikotarpio meno žinovas ir kritikas, autentiškų darbų nustatymo ekspertas - Bernardas Berensonas. Gimė jis Butrimonyse 1865 metais. Vienu metu tarp meno žinovų buvo užvirusi diskusija ar tikrai jis gimė Alytaus rajono Butrimonys, mat dar vieni Butrimonys yra Šalčininkų rajone, netoli Vilniaus. Šiose diskusijose savaip žibalo šliukštelėjo ir pats B. Berensonas, biografijoje nurodydamas, kad gimė Butrimonys, netoli Vilniaus. Tačiau laikui bėgant viskas paaiškėjo, tiesiog anuomet žydams buvo didelė garbė ir pasididžiavimas, sakyti, kad esi kilęs iš Vilniaus. Jo tėvas buvo Albertas Valvrojenskis kilęs iš Daugų. (Beje, jie Butrimonyse kaip tik ir buvo žinomi būtent Valvrojenskių pavarde - emigravus į Ameriką ją pasikeitė). Mama - Judita Micklešanski, buvo garbaus Butrimonių miestelio žydo Solomono dukra. Bernardas buvo vyriausias vaikas šeimoje, vėliau dar gimė trys mergaitės ir vienas berniukas. 1875 m. visa šeima pesikėlė gyventi į Ameriką. Mokėsi jis Bostone, Oxforde, Berlyne. Vėliau įsikūrė Italijoje, kur turėjo prabangią vilą.  Čia parašė daugybę mokslinių straipsnių, knygų, jo studijomis  rememasi ir šiandien. Mirė jis 1959 Florencijoje.

Informacija paimta iš:
Malaškevičiūtė B., Bernatavičius G. Nuo Butrimonių iki Pivašiūnų//Alytaus naujienos. 2008 m. spalio 10 d. P. 13.

į viršų

atgal